Chapter 2.
Istorijos pratęsimas paremtas tikrais faktais.
Sugrįžę į Las Venturas miestą, senoji šutvė apsilankė Jizzy klube, gėrė overpricintus kokteilius bei prasineštą Lithuanian degtinės butelį. Kadangi jauniausiam šutvės nariui - Skiniui, nebuvo pakankamai metų, jis nuo vyrukų atsiskyrė ir nuėjo prie vaikų stalo, kur sutiko Josh'ą ir Eimį. Pastarieji svetingai priėmė Skinį prie savo stalo, įpylė šiltų Elmenhorster sulčių, Eimis iš kišenės išsitraukė truputi aptrupėjusį meduolį ir padavė jį Skiniui sakydamas "Mama sakė, jog negalima gerti ant tuščio skrandžio". Išgėrę antra pakuotę Elmenhorster sulčių, trijulė įsidrąsino sugrįžti prie vyrų stalo, Skinis pristatė naująją trijulę "Trimis muškietininkais". Vėliau, tą patį vakarą, išleidę visus pinigus mes neturėjome kur miegoti, tačiau vienas iš muškietininkų - Josh'as pasiūlė pernakvoti jo kaime pavadinimu El Queabrados. Šiek tiek užsibuvę kaime nei daug, nei mažai - 2 savaites, nusprendėme galutinai apsistoti su Zero Tolerance šeima.
Laikui bėgant, mūsų grupuotė įgavo vis didesnę pagarbą ir klano vardas bei kaimukas, kuriame esame įsikūrę vis dažniau skambėjo Las Venturo miesto gatvėse. Tačiau kaip vienas protingas žmogus, laikydamas granatą rankoje pasakė: "Laimingų pabaigų nebūna, jeigu jinai laiminga reiškias tai dar nepabaiga." Šie žodžiai, kad ir kaip būtų liudna pasitvirtino, garsioji trijulė, velniškasis trejetas, trys paršiukai arba geriau žinomi kaip Trys muškietininkai krito nuo klastingo viruso. Nors šių jaunuolių nėra mūsų tarpe, jie visados išliks mūsų atsiminimuose.