Jump to content
Ieškoti
  • Daugiau nustatymų...
Rasti rezultatus, kurie...
Rasti rezultatus...

Las-Venturas.LT | 0.3.7 klientas

Prisijungę žaidėjai: 4 / 200

Versija: LV 7.7.6


Tuti_Fruti

Pavienio planetos lankytojo blogas - Tutis /

Rekomenduoti pranešimai

Sveika auditorija,

esu šviežias veidas projekte, savo tikrojo vardo atskleisti nenoriu, lai tai lieka nežinomybė. Esu įkopęs į antrą dešimtį, mačiau gyvenimo, bet pasaulio matyti daug - neteko.

Blogus rašau jau nemažą laiko tarpą, kartais jie būdavo sėkmingi, o kartais būdavo netinkami kitiems. Mano temos, niekada nebuvo susijusios su žaidimu, aš rašau iš savęs - apie išgyvenimus ir kaip matau šį besisukantį ratą.

Stauk, kalbėk su katinu, mano pasaulis keistas, ir ką tu man ?

Didžiausias mano prašymas, tiems, kurie domisi tik žaidimu, kuriems neįdomu kitų gyvenimo etapai, kritimai ir kryžkelės, kurie gyvena kitaip ir nesupranta kai rašhoma iš šhirdies, prašau, tiesiog palikit viską, išjunkit šią rašliavą, nesigilinkit. Man nereikia komentarų su iks dė, man reikia komentarų, kurie pajuto, sušilo arba buvo apturėję tą patį. Priimu kritiką iš jos dažnai mokausi. Priimsiu viską, apart , kurie nesistengia suprasti. Ačiū.

 

Svečias planetoj - kas aš? /

 

 

 

Buvo minčių nukopijuoti blogą, pasidalinti savo mintimis, kurias dalinau kitame projekte, bet tik bandant rašyti tą patį ar kopijuoti savo darbus, visada tenka prisiminti vieno žmogaus žodžius - nebandyk taisyt, nebandyk parašhyt ko nors panašaus, visada rašhyk iš naujo, rask ko dar nebuvai radęs. Naudoju šį patarimą ir manau, kad jį galima panaudoti ne tik rašant blogą, jį sugebėtumėm įterpt ir į savo lekiančias dienas, į savo kasdienybę. Mėgstu rašhyt apie vaikystę, galbūt ir turėčiau pradėt nuo to, kaip ji mane užaugino ir kaip vertė užaugti kitokiu. "Jau nuo mažens mąsčiau, kaip kitokiu užaugus", o tas mąstymas leido priartėti prie nuoširdumo, atvirumo, tyrumo ir tikrumo. Buvau vaikis, kuris vertino mažus dalykus, kurie susijungdavo į visumą. Likau toks pat. Man nerūpėjo plyšę batai, purvini drabužiai, buvau tvarkingas, bet teko matyt ir gatvėse gyvenančius. Turėjau visko ko reikėjo, buvau laimingas, turėjau - širdį, gebėjimą matyt, girdėt čiulbėjimą paukščių. Jaučiau gamtą, ją mylėjau ir šiuo metu dar labiau myliu. Buvau atsiskyrėlis, turėjau draugų/draugių, bet kur kas labiau patiko gulėt po pušimis, stebėt bėgančius debesis, jie man primindavo laiką, nors tuo metu aš buvau kaip visi - jo neskaičiavau/nevertinau. Bet visada žinojau - jis upė tekanti. Augant, bėgant metam, labiau jausdavau, kad esu kitoks. Nebuvau visiškas atsiskyrėlis, kurio nematydavo aplinkiniai. Tiesiog man nebūdavo baisu ir gėda būt savimi. Save laikiau nepritapėliu, nes ištiesų, aš toks ir buvau. Ką turėjau vaikystėj, viską pasiimiau su savim, užsidėjau ant pečių, tik bręstant, viską nešti būdavo kur kas sunkiau. Rasdavai daugiau neteisybės, nusivylimo, išdavysčių. Viską kroviau, o kraitis didelis. Būdavo sunku būt atviru ir nuoširdžiu, nes kiti su tavim - tokie nebūdavo. Ačiū muzikai, kuri mane saugojo, ačiū muzikai per, kurią aš radau savus. Aš save laikau planetos svečiu, nes niekada čia neradau priežasčių tokiu nebūti. Labai dažnai tenka galvoti, kodėl visuma yra būtent tokia, kodėl žmonės elgiasi būtent taip, kodėl tiek daug vienišumo ir tuštybės kūnuose. Nebandžiau pritapt, aš visad likau savimi, tuo vaikiu - tik užaugusiu. Apie vaikystę galėčiau kalbėt turbūt ištisą laiką, nes man, ji - brangiausia. Paliekant šią temą, grįžtu prie dabarties, kokį alter ego išbrandinau eidamas savu keliu. Mano kelias - amžinas, mano kelias - vienintelis, svarbiausia, kad galiu džiaugtis, kad mano kelias - yra tik mano. Niekas kitas nėjo, kur ėjau aš, jis nebuvo ten, kur stovėjau aš, kur buvau kritęs ir kiek ilgai teko nepakilt. Mano pasirinkimai būna man pačiam nesuprantami, jie dažnai būna neaiškūs. O pasiklystant, tenka klyst, nepažint savęs, stengtis kiek išgali rast jėgų viskam tęst. Ir tai vyksta dažnai ir dažnai tenka liūdėt, dažniausia tenka būt vienišam, šone neturiu nieko, dienose - vienas. O būnant tokiu, kuris vertina bendravimą, šilumą, atvirai - stipriai sunku. Kad esu čia, dėkingas, už progą - ačiū, kad galiu palikt savo pėdsaką, stengiuosi kiek įmanoma, kad jis būtų kuo gilesnis/įsimintinesnis. Tapau tamsiu žmogumi, prie to privedė undergroundas, muzika - repas. Jau nuo mažens girdėjau Eminemą, 2pac, GnG sindikatas ir WUUUTAAAANG CLAN FOR LIFE MDFKZ, magnetofone sukasi diskas, o mažas jaunuolis kampe žaidžia žaislais ir nesuprasdamas judina galvą pagal ritmą. Esu Tas, kuris myli lietų, jis lyg apiplauna sielą, lyg būtų atgaiva ir stiprybė. Myliu nakty, man patinka ta mistika joje. Šiaip esu paprastumo įsikūnijimas, stipriai vertinu nuoširdumą, atvirumą, tiesą. Nesvarbu ar jį gelia ar pamalonina, nors žinau, kad tiesos nėra vienos. Apskritai, klausimas jums pamąstymui, kaip manot, kas yra tiesa? Lėkė metai, o aš vis stiprindavau savo bruožus, aš jų nekeičiau, galbūt atsirasdavo nauji ir kiek prisidėdavo ties kitu požiūriu į gyvenimą, bet viską sugėbėjau išlaikyti ir, kad esu tokiu kokiu esu - nesigailiu. Esu laimingas, kad ir kiek ši asmenybė buvo kartų suklydusi. O apie platesnius klydimus, kritimus, galbūt kitoje dalyje. Pirma reikia pažiūrėt, kiek jūsų paaukos savo laiką, skaitydami. Iki. Ir nuoširdus ačiū.

 

bandyk paaiškint laiko tėkmę man ////

 

Pagavau save visatoj klaidžiojant, manai nesąmonės , sakai: visai jau čia... dėl to prisipažinsiu - jėgos ir apleido.

Žinau sakai aš keistas ir aš tau pritariu, bet Tu apsižvalgyk, mes tik iliūzija monitoriuj.

du trys trys du. temos - nėra, tai gal apie visumą, beveik, kaip visada, įterpiant pamąstumų ir dar nerastų atsakymų, o jų turiu daug. Nepriimkit per stipriai, aš pats tai tik laikau, apie jas nekalbu su kitais, bet rašyt - rašau. Gal nenoriu paleist, nes jos man įdomios pačiam, vis dar kapstausi ten, bet tik paviršiui. Kodėl žmonės gyvena būtent taip? Jokiu būdu nenoriu pasakyt, kad mano kitų matomas gyvenimas yra blogas, juk mes patys pasirenkame, patys esame savo kalviai, nors jų kasdieną mažėja ir mažėja, dauguma stengiasi būt kaip kažkas ir lygina vienas kitą su kitu. Nuobodu, praleidžiam. Tuo klausimu noriu pasakyti tai, kodėl rodos žmonės eina tuo pačiu taku, kurį kažkada kažkas nutiesė ir visi iki vieno bando tą kelionę. Žinoma kol pasiekiam tą paskutinę sekundę į savo kraitį prisikraunam visko daug, tai būna ir skirtingos klaidos, momentai. Bet ties ta paskutine sekunde, kai reikia atsisvikinti paliekant savo trumpalaikę kelionę, juk mes tampam visi tiek pat vertingi, tikriausiai nesuklysiu pasakant, kad patampame - nuliniais. Nesvarbu, Tu buvai daktaras ar dantistas, dirbai valytoju ar sedėjai kostiumuotas ištisas dienas ofise. Kokia reikšmė iš tavęs, jei tu lygiai toks pat, kokie jau ten atėjo pirmi prieš tave ? Reikia siekt, nepagalvokit, kad aš rašau, nes pats to nedrau, aš pats toje pačioje kelionėje kaip ir visi, tik kiekvieną dieną ieškau būdų išlipti iš šio traukinio. Visi bėgam, nepaslėpsit. Bėga ir laikas, nepagausim, be jokių galimybių. Vieni svajoja apie didelį namą, kieme prabangią mašiną. Mokosi, plėšo ir atiduoda visą save. Džiugu, tikslas - gerai. Neturiu nieko prieš, ką galiu daugiausiai padaryt dėl jų, palinkėt jūm stiprybės ir sėkmės. Kitų didesnis tikslas, butas, minimali mašina, bet kur kas svarbiau susilaukti vaikų, pratęst giminės medį, nugyvent ramų gyvenimą su brangiu žmogumi. Taip pat gerai, norėčiau galbūt ir pats to, bet jei leistų pasirinkt - atsisakyčiau. Kiti, gyveną purviną gyvenimą, skęstą, kalėjimas, narkotikai, dar kiti savo gyvenimą paaukoja buteliui. Tai yra kelių pasirinkimai, jų yra daug, bet tikrai neužtektinai. Nori vieno - atsisakai kito. Dviejų - neaprėpsi. Bet tarkim, jei ir galėtumėm. Man kažkaip keista ten pasigilinus į pabaigą viso šito, matyt viską taip banaliai. Juk matėm, šeimos, namai, mašinos. Ta vienintelė, kuri leis sukurti naują gyvybę žhemėj. O ta gyvybė ? Darys tą patį. Lyg amžhinas ratas, lyg laikas, vis teka, teka, teka, o čia sukasi. Aš tiesiog mąstau, nepamirškit, nesigilinkit stipriai, o jei nenori skaityt, žinai ką reikia daryt. Bet esmė lyg pasirenkam kiekvienas ir einam, nieko naujo, viskas matyta, apart išgyvenimų, veidų, skirtingų situacijų. Aš tiesiog, nematau laimės, nugyvent tokį gyvenimą. Jis banalus, aš jau tokių mačiau ir ne vieną šimtą. Po to, juos pamiršta. Manau kažkur slypi raktas, atrakinantis duris, kurios duoda atsakymus, manau jei jauti galintis pakeist pasaulį, Tu ir gali. Nemanau, kad mes čia atėjom, kad eitumėm iki galo kaip mums liepė, išmokė aplinka, tėvai, protėviai. Jie visi tą darė, mokė daryt kitus, būk geras žmogus, susirask antrą pusę, mokykis, būk pavyzdžiu kitiems. Aš esu. Aš mokysiuos visą gyvenimą ir pasistengsiu nepamiršt ieškot rakto į tas duris. Mokė tikėt į Dievą, pamiršo pamokyt tikėt į save, vienas paaukos gyvybę įsitikint ar jis egzistuoja, kitas jo nekęs, kad sukūrė pragarą ir jame tenka gyvent, dar kitas visą gyvenimą dvejos. Žmonės tiki į knygą, lai taip būna. Bet klausimas, jei parašytumėt knygą Jūs ir jei pradėtų žmonės tikėt į tą knygą, juk pasaulis pasisuktų ir apsiverstų kita puse. Turbūt. Nors ir nieko negaliu pakeist, bet bent galiu pasakyt ką noriu. Apsižvalgykit apie save, pažiūrėkit kaip viską matot, galbūt ką nors pakeisit, kad ir mažai, galbūt bus į naudą. Mažiau gilintis, kas ten kiek praleidžia laiko žaisdamas, kas kiek laiko dirba ir dirba ką. Kam tas rūpi. Juk kiekvienas bando gyvent ir nežino kas teisinga, o kas ne. Mes turim patys savo laiką, tai kam gilintis į kito, kaip jis jį leidžia. Kol tu gilinsies jis darys tą patį, bet tu jau savo laiką būsi pragaišęs ir veltui. Mažiau pašaipų, mažiau patyčių, leiskit žmonėm būt savim, koks skirtumas kaip jis atrodo, jei jam yra gerai taip. Jei žmogaus batai plyšę, kam šaipytis, kad neišgali nusipirkt ? Kad pats negali užsidirbt nes jaunas? Ar kad stovi šeimos eilėjė ir praleido ne vieną sesutę, kuriai reikėjo šaltą žiemą pirštinių. Bent jau kiek nors gyvenime ženkit kiek paprasčiau, galbūt raskit šypseną, kas man pačiam nebūdinga ir tai nereiškia, kad aš prieš tai. Jei ką nors kaltinat, tai atsistokit iš abiejų pūsių "šešeto" gal jis mato devynis stovėdmas kitur. A ? Nepamąstai. Turi laiko pasikeist. Daugiau meilės, nes ją kažkur padėjom į stalčių. Meilė vienija, meilė kelias, būkit šiltesni, kas sutrūpėjo po išsiskirymo, raskit priežastis keltis ir susirinkt save vėl - verta. Supratau metam einant - esmė balansas. Nepasvilęs karšty, tu ir nekaifuosi krentant snaigėm. Ačiū kas skaitot. Duokit ir savų minčių, man taip pat įdomu:)

  • Patinka 9
  • Ačiū! 1

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Share on other sites

Gan įdomi asmenybė yra TutiFruti - tave pažįstu iš kito projekto buvai šaunus žmogus, buvo įdomu tavo blogus skaityti ne akimis, o širdimi :huh:

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Share on other sites
prieš 5 valandas(-ų), Bmw_Drifts rašė:

Gan įdomi asmenybė yra TutiFruti - tave pažįstu iš kito projekto buvai šaunus žmogus, buvo įdomu tavo blogus skaityti ne akimis, o širdimi :huh:

Dėkingas:) mažai čia manęs, būna kartais ir pačiam neaišku, kas aš, bet išsiaiškinu:) ačiū už nuoširdžią nuomonę, toliau klausyk širdies, ji veda tiesiau, teisingiau:) svarbiausia, nebijok jaust ir to neslėpk:)

prieš 5 valandas(-ų), Matt_Rosewood rašė:

Kaip visada spindi Tuti nice blog ;)

Ačiū Matt:) ačiū :)

  • Patinka 1
  • Ačiū! 1

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Share on other sites

Dėkoju, kad daliniesi savo mintimis. Man jos visada atrodė išskirtinės, tokios savitos, jaučiasi tas visas rašymas iš širdies, o ne bandymas pateikti kažką ko kažkas nori. Nesustok, daryk tai ką darai, nes esi unikali asmenybė. Tokių jau reta dabar, bet džiaugiuosi, kad dar galima rasti tokių žmonių kaip tu.

  • Patinka 1
  • Ačiū! 1

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Share on other sites

Kiek tave pažįstu, blogą skaičiau visiškai atjungęs sveiką protą, skaičiau širdimi. Labai gražiai kalbi apie vaikystę, pilnai sutinku, jog tai - vienas svarbiausių ir gražiausių gyvenimo laikotarpių. Ačiū tau, kad virpini jausmus savo unikaliomis mintimis.

  • Ačiū! 1

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Share on other sites
prieš 16 minutes(-čių), Liepsna_Fire rašė:

Dėkoju, kad daliniesi savo mintimis. Man jos visada atrodė išskirtinės, tokios savitos, jaučiasi tas visas rašymas iš širdies, o ne bandymas pateikti kažką ko kažkas nori. Nesustok, daryk tai ką darai, nes esi unikali asmenybė. Tokių jau reta dabar, bet džiaugiuosi, kad dar galima rasti tokių žmonių kaip tu.

Manau yra tik keletas dalykų, kurių nedarau širdimi, man patinka jos klausyt, galbūt ji nevisada būna palanki, kartais tenka ir kartumo, juodumo, šalčio, bet visada vadovaujuosi ją, vidinis balsas teikia daug jėgų, jis leidžia jaustis tyru. Nesijaudinu kas ką pasakys, labiausiai vertinu pasisakymus, kurie irgi eina iš širdies į širdį. Įrašau kiekvieną, gal ne amžhiams jie liks, bet veidai, žodžiai, jie įsirašo. Tariu nuoširdų ačiū, už supratimą, paaukotą laiką. Nežinau kodėl, bet vėl jaučiu, kad čia turėčiau įdėt žodžius, kurie man senokai įstrigę, norėčiau ir parašyt apie tai, galbūt kaip tik rasiu tam daugiau minčių, laiko - "Sveikas dieve, kaip laikais, sakyk ar rūpinies žemės vaikais ?" jaučiu žodžiuose save, galbūt ir tą netiesą, matau, kad daug, daug turtingų mažų sielų, paliktų išnykt. dauguma jų, apsidžiaugia labiau gavę duonos nei naują PC. Taip jau yra. Gilintis galima, dažniausiai dabar pats matydamas, atiduodu kuo daugiau. Gal karmos taškai, arba užglostau padarytas klaidas.  Nežinau kodėl būtent Tau atsakiau ir kodėl būtent taip atsakiau, galbūt aš jaučiu, kad tu stipriai užjaučianti. Viena meilė:)

prieš 7 minutes(-čių), Dominykas_Miguel rašė:

Kiek tave pažįstu, blogą skaičiau visiškai atjungęs sveiką protą, skaičiau širdimi. Labai gražiai kalbi apie vaikystę, pilnai sutinku, jog tai - vienas svarbiausių ir gražiausių gyvenimo laikotarpių. Ačiū tau, kad virpini jausmus savo unikaliomis mintimis.

Uj Migutį, šiandien tu dažnas svečias mano pasaulį. Ačiū už atvirumą bičiulį, rašysiu ir daugiau, pakankamai gavau tų, kuriuos galiu kažkiek paliesti. <3

  • Patinka 2

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Share on other sites
On 2018-02-04 at 17:14, Tuti_Fruti rašė:

Stauk, kalbėk su katinu, mano pasaulis keistas, ir ką tu man ?

 

On 2018-02-04 at 17:14, Tuti_Fruti rašė:

Supratau metam einant - esmė balansas. Nepasvilęs karšty, tu ir nekaifuosi krentant snaigėm. 

 

Just in case. Citatos rasomos kabutese, arba pridesamas autorius😉 Pats puikiai zinai apie ka as. Netgi nepatingejau prisiregistruot, kad tai parasyt. 

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Share on other sites
Svečias
Ši tema yra užrakinta.
×
×
  • Kurti naują...